- šukėtas
- 1 šukė́tas, -a adj. (1) K; L, LL246
1. Q438, SD1163, R, MŽ, Sut, KII148, K, RtŽ, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Skr su šukėmis, išmuštomis, išdužusiomis vietomis: Bliūdalis, torielis šukė́tas J. Šukėtas puodas SD362. Šukėta skleinyčia LKKV228(S.Dauk). Išnešė jai šukėtą puodelį, pilną aviečių V.Kudir. Šukė́tas kirvis, peilis DŽ. Budę naują su dalgiu šukė́tu prapuldė K.Donel. Ėmė šukėtą pypkę krapštinėti ir taboko po kišenes graibyties Žem.
šukė́tai adv.: Šukėtai skamba N. ║ aptrupėjęs, nuskilinėjęs, išlūžinėjęs: Šukėtas dantis LKKV228(S.Dauk). Jau ma[no] šukė́ti krūminiai dantai Dv. Šukė́to beržo stuomuo y[ra] šukė́tas Šts. Nieko nepadarytų ir su prietaisomis, jei uolos nebūtų šukėtos Blv.2. KŽ prk. nerūpestingai vykdomas, su trūkumais, nepakankamas.šukė́tai adv. KŽ: Augina vaikus beprotiškai, spitriai ir šukėtai A1884,32(J.Šliūp).
Dictionary of the Lithuanian Language.